Savas kelias

Algimantas SakalauskasIš vaikystės išlikę iki sielos gelmių mieli prisiminimai, kai pieva atrodė mišku, o senelio klėtis – paslaptinga stebuklų šalimi. Skiedrų kalnai, nebaigtų spintų ir kitų baldų labirintai, o ką jau kalbėti apie kvapus. Tas šviežio medžio kvapas pasklidęs erdvėje lydi iki šiol. Gaila, kad senelio savarankiški baldininkystės mokslai truko neilgai. Jis, vienas  pirmųjų Lietuvos savanorių, dviejų sidabrinių kryžių kavalierius, „politiko karjerą“ pratęsė Karagandos ir Stalino praktinėse studijose Sibire. Grįžo nekalbus. Mano užduodami klausimai  liko neatsakyti.

Pačiam teko susirasti atsakymus ir pradėti mokslus „krimsti“. Atsakymų ieškau ir dabar.  Kelerių metų studijos Kauno politechnikos institute ir Politechnikume (studijavau metalų technologiją) padeda į darbą ir kūrybą pažvelgti su inžineriniu tikslumu, o įgimta informacijos kolekcionieriaus gyslelė gelbėja analizuojant , ką ir kaip senieji meistrai kūrė, bei leidžia susivokti, kokie jiems dėsniai galiojo. Domėjimasis mūsų tautos istorija man suteikė pasitikėjimą savimi ir išugdė pasididžiavimą. Juk  mes ne iš pelkių išlindę „pilypai“, o senosios kultūros nešėjai ir sergėtojai.  Mūsų baltiška kalba yra seniausioji, motininė Europos kalba. Išsiaiškinau ženklų prasmes ir suvokiau , kad mūsų tautino paveldo palikimas yra gryno aukso aruodas. Juk  simboliniai geometriniai ženklai, ornamentai – seniausi pasaulyje.  Stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir pastatų geometrinės formos –  ištisas mokslas, o ne prietarai ar praeities atgyvena.

Man neteko studijuoti akademinių dailės studijų. Visas žinias, patirtį susirinkau lankydamas parodas, muziejus, menininkus, amatininkus, studijuodamas  knygas apie tradicinius amatus. Kaupiau savo fotografijų archyvą apie tradicinės kryždirbystės kūrinius, pasklidusius po visą Lietuvą. Jį  pateikiau Lietuvos liaudies kultūros centro specialistams.

Esu nuoširdžiai dėkingas už supratimą ir suteiktą pagalbą šviesios atminties mokslininkui, Liaudies kultūros centro buvusiam darbuotojui J. Kudirkai. Mes susipažinome 1988-ųjų metų žiemą. Jo konsultacijos, parodyta archyvinė medžiaga apsprendė mano pasirinkimą dirbti tradicinio meno kryptimi. Neįkainojamos yra  vėlesnės konsultacijos ir metodinė pagalba, kurią iki šiol gaunu iš mokslų daktarės Alės Počiulpaitės, mokslininko, skulptoriaus Arūno Kyno.

Mano pirmasis didelės apimties darbas gimė Veiveriuose, Prienų rajone,  Dalytės Raslavičienės iniciatyva. Jis skirtas  įamžinti masinę partizanų laidojimo  kapavietę – Skausmo kalnelį. 1998 metais prasidėjo intensyvus darbas prie monumentalių darbų – stogastulpių, koplytstulpių, kryžių, paminklų miesteliams ir parkams, antkapinių paminklų.